Wednesday, 23 February 2011

Bėgis žemyn

Noriu atsakyt į vieną klausimą: o apie ką aš čia?
Sodyba, kaimas, ekologija - gražūs žodžiai, bet iš esmės ką gi aš bandau pasiekti?
Tad šiek tiek gyvenimiškos filosofijos

Štai susipažinau su nauju man terminu: "Downshifting". Lietuviškai tai skambėtų: žemesnio bėgio jungimas. Praktiškai tai yra gyvenimo filosofija, pasisakanti už lėtesnį gyvenimo tempą. Taip siekiama geresnės gyvenimo kokybės.

Filosofija gimė priešinantis masinei kultūrai, kuri žmogų paverčia darbo bei vartojimo mašina. Teigiama, kad nesamonė yra dirbti tiek daug, vien kad gautum teisę pasukioti apynaujo automobilio vairą, šnekėti blizgančiu mobiliaku ar paverkti ant psichologo kušetės nes stresas jau baigia atimti miegą naktimis. Akivaizdu, kad toks gyvenimo modelis nėra orientuotas į gyvenimo kokybę, jis labiau tinkamas robotams o ne gyviems žmonėms. Dažnas susivokia, kad pateko į užburtą ratą - nesijaučia laimingas tiek daug dirbdamas tad skandina savo stresą vartodamas, o vartojimui finansuoti yra priverstas dirbti toliau. Kiti galvoja kad padarys karjerą ir ateity jau gyvens laisviau. Bet kylančią karjerą nejučiomis seka augantis vartojimas ir laisvo gyvenimo planai vis nukeliami. Apie šią situacija prikurta visokių terminų ir posakių. Man patinkantis: "Šioje visuomenėje žaidžiamas žaidimas, kuriame laimi tas, kuris mirdamas turi daugiausiai pinigų". Patarimus kaip gi išeiti iš to užburto rato ir duoda downshifting filosofija. Kokie jie?

Štai pirmas ir pats stipriausias: mesk darbą, rask pinigų individualioj veikloj.
Bet viena yra kalbėti, kaip smagu būtų tai padarius leisti laiką su šeima bei susirasti keletą sielą džiuginančių hobių, kurie generuotų kokias nors pajamas. Ir visai kita - suvokti, kad negavus tų pajamų, po pusmečio bankas tavo šeimą išmes iš buto. O jei turi susitaupęs pinigų, ir gali kokybiškai praleisti kelis metus, tai praėjus tiem metam tavo karjera jau sudegus, CV nieko nebedomina ir teks dirbti už trigubai mažesnį atlyginimą, nei prieš tai. Trumpai tariant tokie kardinalūs pokyčiai, kaip darbo metimas, daugeliui bus kelias į vieną pusę. Be bilieto atgalios. O taip yra baisu..., bent man

Antras patarimas: nebevartok tiek daug - sutaupysi pinigų, kurių padedamas galėsi įgyvendint pirmą patarimą.
Atsakau iš karto: nė velnio. Tiek tiesiog nesutaupysi, o taupydamas prarasi aplamai bet kokią motyvaciją ir gyvenimo džiaugsmą. Kai gyvenau UK girdėjau kažkur istoriją, kaip tautietis pusę metų sažiningai dėjo pensą prie penso, kad galėtų gryžt namo ir pradėt naują gyvenimą, galų gale trūkųs plionkei, pragėrė visas tas santaupas per vieną dieną. Nežinau kiek tiesa, bet perspausti savęs tikrai niekada neverta.

Trečias patarimas geresnis: atakuok problemą dviem frontais, bet nepersistenk. Sumažink išlaidas, bet ne per daug. Darbe pereik prie 3/4 etato ir atsilaisvinusį laiką skirk hobiams, laisvalaikiui, šeimai. Klasikinis žemesnės pavaros jungimo pavyzdys. Pradėdamas rašyt šį patarimą galvojau kad po to jį kaip nors sukritikuosiu, bet dabar nebežinau kaip :) Manau kad jis tobulas. Man tikrai taip nereikėjo mano naujo išmanaus telefono, o savaitgalį Druskininkuose nesunkiai pakeis pirtis sodyboje. Dviračiu į darbą vietoj mašinos? Nuostabi idėja! O vietoj šių daikčiukų/patogumų galėčiau keliauti iš darbo ne 17:00 o 15:00 ... oho, fantastika. Ir niekuo nerizikuoju. Galėčiau taip pagyventi pusmetį, ir po to gryžt prie įprastos apyvartos, jei nepatiks.
Tik čia pauzė.., o ką apie tai darbdavys? Ar jis tuo suinteresuotas? - Tikrai ne. Ar jam patogu, kad darbo valandomis darbo vietoje nėra žmogaus atsakingo už kažkurį darbą? Ar kad klientam paskambinus, niekas nekelia ragelio, nes reikiamas darbuotojas užsiėmęs savo gyvenimo kokybe? Tfu, arba dirbi pilną etatą kaip visi, arba eini velniop. Na, ir kadangi šeimoje turime bent du dirbančius žmones, rizika, kad darbdavys sureaguos būtent taip padvigubėja.

Ar yra dar patarimų? Ne itin... Tiesa, sunku ką ir patarti plačioms žmonių masėms, nes kiekvieno atvejis individualus. Kiekvienas turi rasti savo kelią, galbūt bent žinodamas bendras kryptis.


Tai va, pripyliau kalną teorijos. O kaip aš pats?

Na, o aš pats esu įstrigęs tam pačiam rate. Turiu butą su milžiniška paskola bei pastovų 8-5 darbą. Bet bandau ieškot išeičių. Tiesa dar nežengiau jokio radikalaus žingsnio ir artimu metu neketinu to daryti. Bet keikiu save atsakančiai, nes daugeliu aukščiau minėtų aspektų esu smarkiai geresnėj padėty nei dauguma kitų žmonių.

3 comments:

  1. Dar yra variantas - nuotolinis darbas. Kelionės į darbą išlaidos praktiškai sumažinamos iki minimumo. Idealiu atveju iki 0. Bet ne kiekvienam darbui užtenka telefono ir interneto.

    ReplyDelete
  2. Nuotolinis darbas šauni išeitis, bet tiesa, labai reta profesija gali sau leisti šį malonumą.

    Kaip pats metus programavęs nuotoliniu būdu dar turiu pasakyti, kad gan sunku yra namie prisiversti tas kelias valandas dirbti koncentruotai. Gal mano disciplina ne aukštumoje, nes pastoviai darbas išsidėstydavo nuo 10 ryto iki 2 ryto su krūva labai neproduktyvių pauzių per vidurį.

    Todėl labai neidealizuoju nuotolinio darbo, manau labai retas žmogus gali iš tiesų normaliai tai daryti

    ReplyDelete
  3. O man nuotolinis darbas idealus. Gal del to, kad netruksta savidisciplinos, nes kuo turiu daugiau laisves, tuo jauciu daugiau atsakomybes.

    ReplyDelete