Molinė pirtis

Dublis 1: http://ekokaimas.blogspot.lt/2011/04/indeniska-pirtis.html
Dublis 2: http://ekokaimas.blogspot.lt/2012/10/profano-pirtis.html

Antroji mano pirtis iš plėvelės tarnavo šauniai, vienok bėdų irgi buvo, pagrindinės:

• žiemą tarnavo sunkiai ( arba visai netarnavo :) ), visgi plėvelės ekstremaliems šalčiams mažoka
• kūrenimas iš vidaus atnešdavo visokių bėdų, kartais dūmai nenorėdavo keliauti link kamino ir dalinai pasklisdavo pirties viduj. Kūrenimo pradžioj menka bėda, bet atsitikdavo taip ir pirtim besinaudojant
• nemalonus visgi dalykas ta plėvelė, nesinori prie jos prisiliesti, o ir atsiremti į sieną neišeina

Taigi plėvelę plešiu lauk ir po tuo pačiu stogu lipdau molinę pirtį. Nenoriu iškart didelės, labiau tokios asmeninės - keliems žmonėms atsisėst, vienam atsigult. Vėlgi tikslas užtrukt kuo mažiau laiko ir išleisti kuo mažiau pinigų. Planas sakyčiau pavyko šauniai. Užtrukau grubiai apie 30 valandų lipdydamas ( dar šiek tiek krosniai, na ir stogelis jau buvo ). O pinigų bent jau naujai, neišleidau nė cento (stogelis kaip minėjau jau buvo, dūmtraukį gavau dovanų).

Taigi, pradžiai krosnis (oranžinė spalva - akmenys, mėlyna - metalas, pilka - dūmai)

Apačioj metalas - elementarus dūmtraukis, visa kita manau akivaizdu. Krosnies pakūra lauke, kaminas taip pat lauke, tik jau kitam pirties gale, na geriau matysis kitose nuotraukose. Štai čia vaizdas pirmoj stadijoj, pradedant krosnį lipdyt

Aga, pamatų nusprendžiu nedaryt, per daug vargo mano galva :). Tai tiesiog iškasu ~10cm griovelį, pamėtau plytgalių ir dar šiek tiek cementu užpilu, bet labiau dėl vaizdo. Aplink dar suformuoju dekoratyvinį karkasą iš lazdynų. Padės prisilaikyti formos

Na, atėjo laikas moliui. Anksčiau tiesą sakant labiau prisižiūrėdavau, maišydavau molį su smėliu, darydavau testus, žiūrėdavau kad būtų geras mišinys. Dabar tiesiog kasu toj vietoj kuri atrodo molėta, maišau su šiaudais ir drebiu be skrupulų. Molinė statyba atlaidi, o procesas atrodo daugmaž taip

O ši nuotrauka geriausiai parodo kaip pirtis suauga su krosnim.

Atsibosta kartais aišku drėbt tą molį :), tokiais momentais gerai pasitarnauja įdomesnės formos. Sulipdyti arką pasirodo visai nėra sunku, molis laiko šauniai.

Na, praeina visas mėnuo, bet galų gale turiu visą. Pačiam gale šiek tiek skubu, tad stogas bando įgriūti, nes lipdau nespėjus išdžiūti ankstesniam sluoksniui. Gal net kiek ir įgriūna, bet pernelyg nekreipiu dėmesio :)

O čia vaizdelis viduj (pirminis variantas, dabar jau pasigaminau normalų suoliuką atsisėsti), šiek tiek pagilinau vidurį, kad būtų ir kojas kur padėt.

Pirmus bandymus pirtis atlaiko nuostabiai. Šilumos tokiam tūriui netgi akivaizdžiai per daug. Malonus įspūdis: sienos. Į molį, net pilnai įkaitųs pirčiai, yra malonu atsiremti. Fantastiška medžiaga, sunku net lygint su įprastom medinėm lentelėm. Turiu įdėją netgi vietoj medinio gulto nulipdyti ką nors iš molio. Taigi viskas nuostabu :)

Molinė krosnis, pickepė - duonkepė

Angliškai Cob, lietuviškai plaušamolis arba plaušmolis - tai visų eko-entuziastų baisiai mylima statybinė medžiaga. Mylima dėl kelių priežasčių. Viena - tai visos sudėtinės medžiagos lengvai prieinamos, maišomos, nereikia būt sertifikuotu statybininku ir pan. Kas čia tokio, kasi iš žemės smėlį, molį, pridedi šiaudų, vandens, viską sumaišai ir drebi košę. Jei drėbsi tiesiai, gausis tiesi siena, jei kreivai - kreiva siena, bet jokių problemų, nes visada gali drėbti iš šonų ir pataisyti. Na bet molinė tai ir kreiva graži :) Vienu žodžiu, sunku padaryti nepataisomų klaidų. Kita labai smagi priežastis - tai statinių formos. Įveskit į google "cob houses" - palaima akims.

Tiesa, nesiryžau pirmą blyną svilinti statydamas namą, tad prieš tai suplanuota plaušmolio pirtis. Pagailus svilinti ir pirtį, pirmu projektu tapo lauko krosnis :) O krosnis beje, yra labai smagus ir reikalingas daiktas. Pagrindinė numatoma funkcija - išsikepti picą. Tam beje reikia galingos temperatūros - 400-450 laipsnių. Šiek tiek krosniai atšalus galima pridengti dureles ir kepti visokias daržoves. Dar labiau atšalus galima kišti duoną. Na ir dar turbūt nemažai dalykų galima prisigalvoti - čia jau tūlo vegetaro fantazijos reikalas.

Taigi, pristatau krosnies statybos foto-reportažą

Pirmas foto jau gan vėlyvoj stadijoj. Pradėjau nuo galingo akmeninio pamato. Čia gal puikiai nesimato, bet pačiam viršuj po smėliu pridėliojau stiklinių butelių šilumos izoliacijai. Tada butelius užliejau smėliu ir sudėliojau šamotines plytas.

Sekantis etapas - suformuoju kupolą iš šlapio smėlio ir apdengiu šlapiais laikraščiais. Tada darau vidinį krosnies sluoksnį - iš molio ir smėlio ( be šiaudų ). Šis sluoksnis tiesiogiai kontaktuos su ugnimi

Antras sluoksnis formuojamas tuo pačiu principu. Tik jo sudėtis jau su šiaudais ir jis gerokai storesnis. Čia iš tiesų ir būtų tas tikrasis plaušmolis su kuriuo jau galima ir namo sienas pastatyt. Nuotraukos apačioje, dešinėj matosi plėvelės gabalas kuriame plaušmolis buvo maišomas trypiant kojomis

Štai ir pabaigtas antras sluoksnis su dekoratyvine kepure. Leidžiu visam kūriniui kelias dienas pastovėt

Išpjaunu skylę ir iškrapštau iš vidaus smėlį. Geras metas pirmam ugnies testui.

Palaukus savaitę dedu trečią sluoksnį - tinką. Iš esmės vėl panašus mišinys. Tik šiaudus čia jau sukapoju smulkiau. Taip pat Lietuvos klimatui - gera mintis įdėti gesintų kalkių

Laukia dar vienas - dekoracijų etapas. Na bet tam reik sulaukti rimtesnio meninio įkvėpimo :)

Ekogyvenvietės ir viešieji ryšiai

 Štai gan ilgas straipsnis apie ekogyvenviečių įvaizdžio problemas Lietuvoje, bet pradžiai jo priešistorė.

 Taigi savo Google+ naujienų sraute aptikau nuorodą į šį Delfi Grynas straipsnį (beje, rekomenduoju perskaityt straipsnį prieš skaitant mano įrašą). Nustebino labai neigiami bei kiek agresyvūs straipsnį skaičiųsių žmonių komentarai. Jaučiu pareigą pastebėti, kad Google+ šiaip jau renkasi gerokai šviesesnė bei tolerantiškesnė publika nei kitose internetinėse erdvėse. Pabandžiau įsitraukti į diskusijas, ir tapo akivaizdu, kad ekogyvenviečių entuziastai turi labai neigiamą įvaizdį. Nors rodos paneigiau kelis populiarius mitus, bet argumentai "prieš" pylėsi ir pylėsi. Nesvarbu kad dauguma tų argumentų gimę dėl informacijos stokos. Svarbiau, kad žmonės akivaizdžiai ieškojo ko nors, kas patvirtintų jų išankstinį neigiamą nusistatymą. Angliškai šis reiškinys skamba Confirmation Bias, nesiimu versti i lietuvių kalbą. Confirmation Bias įprastai ieškoma tada, kada yra jaučiamas aiškus emocinis atstumas ( arba atvirkščiai ryšys ) su aptariamu subjektu.
  Kitą dieną jau pats įdėmiai perskaičiau minėtą Delfio straipsnį, beigi visus komentarus. Kaip ir reikėjo tikėtis, >95% komentarų - itin neigiami. Beje, to paties emocinio fono komentarai Delfi ir Google+ yra itin retas gamtos reiškinys. Tai, kad šios labai skirtingos internetinės bendruomenės surado bendrą priešą, manau pasako daug apie tragiškus ekogyvenviečių ryšius su plačiąja visuomene.

 Taigi, apie tuos ryšius. Kodėl jie yra tokie kokie yra, ir ką būtų galima padaryti, kad jie taptų geresni. Bet prieš tai dar truputėlis asmeninio konteksto: ekogyvenvietės aš pats taip ir neįkūriau - neatsirado norinčių prie manes šlietis. Paskutiniu metu pradėjau galvoti, kad tai kaip tik į gerą - įgausime patirties vieni, o po kurio laiko gal ir prisijungsim kur nors. Pirmagimis mūsų dar mažas, laiko turim sočiai. Nepaisant to, jau nuo 2012 birželio mečiau darbą mieste tad didele dalimi gyvenome savo ekosodyboje. Tiesa šias eilutes rašau iš saulėto Tailando, kur išvykome trims mėnesiams peržiemot. Ką veiksime gryžę, dar neaišku. Dėl šių priežasčių nesijaučiu turįs teisę kalbėti už gyvenančius tikrose ekogyvenvietėse. Tad mano žvilgsnis bus iš šono.

 Nepaisant to, kad aš iš esmės pašalietis ir to kad mano ekosodyba tikrai neneša į ekogyvenvietę, nustebau Delfio straipsnyje tarp šešių ekogyvenviečių nuotraukų aptikęs dvi nuosavas. Netgi su permakultūriniu daržu ir vandens vis dar laukiančiu tvenkiniu. Tai, kad žurnalistas internete nerado nuotraukų iš tikrų ekogyvenviečių, ir buvo priverstas paimti iš mano dienoraščio, manau tik sustiprina ankstesnį teiginį, kad tikrųjų ekogyvenviečių PR yra tragiškas.

 Taigi prie reikalo, kokius neigiamus stereotipus galima pastebėti eilinių žmonių komentaruose? Išskirčiau į štai tokias grupes:

• ekogyvenvietėse gyvena amišai( primenu, kad fonas neigiamas )
• gyventojai trokšta gryžti į viduramžius
• visa tai sekta, religija, o ne tiesiog gyvenimo būdas
• kas dar per moliniai namai, gal dar urvą įsiraus į žemę ir gyvens? ( prisimena žmonės senelio molinį tvartą )
• gyventojai neigia šiuolaikinę mediciną, nesiskiepija, gimdo namuose
• vaikai traumuojami, jiems nesuteikiamos lygios galimybės startuoti mainstream pasaulyje, nesimokina mokyklose, vietoj to išmoksta "klumpes gamint"
• gyventojai parazituoja visuomenėje neprisidėdami mokesčiais prie bendrų reikalų(šitas labiau Google+ iškilo)
• ekogyvenvietėse neigiamos aukštos technologijos, stabdomas žmonijos progresas
• fantazuotojai visi jie, susidurs su tikru darbu kaime, supras kad turi art nuo ryto iki vakaro ( tokių nuomonių autoriai tikėtina patys gyvenę kaime ir žino kas ir kaip )

 Nepamirškim kad nė vienas iš šių stereotipų negimė šiaip sau, savaime. Didele dalimi už tai atsakingi patys ekogyvenviečių entuziastai, savo neatsargiais pastebėjimais bei fanatizmu daug pakenkę ekogyvenviečių įvaizdžiui. Nors stereotipai didžiąja dalimi yra klaidingi, bet tai nebesvarbu. Jie yra tokie kokie yra, ir nieko čia lengvai nebepakeisi. Visgi, vadovaučiausi posakiu: kai esi duobėje, nustok kasęs. Norėčiau pateikti keletą viešų patarimų ekogyvenviečių entuziastams, ką ir kaip reikėtų kalbėti( su hipotetiniu klausytoju), kad neatrodytumėt žmonėms kaip aborigenai.

Amišų ir viduramžių klausimas
 Labai prašau, patylėkit apie tai, kad jūs ten atsijungsit nuo elektros, atsisakysit automobilių ir važinėsit vežimais traukiamais arkliukų, vaikščiosit tuo tarpu savo gamybos klumpėmis (ar neduokdie vyžomis). Aš suprantu, kad arkliukai kaime yra graži vizija, bet taip jūs automatiškai klausytojo galvoje sugeneruojate juodai apsirengusį amišą, sėdintį su botagu vežime, beigi dar su klaikia juoda skrybėle. Stop. Nereikia šito. Geriau pabrėžkit kad mylit internetą ir jo pagalba dirbat nuotoliniu būdu ( gera vieta pasigirti, kad ekogyvenvietėje veikia free Wi-Fi zona, o Jono šiltnamis valdomas išmaniuoju telefonu ), elektrą viso labo tausojat, bet tikrai neplanuojat jos atsisakyti. Pridurkit, kad prieš automobilius neturit nieko prieš, tik šiek tiek ribojate jų judėjimą gyvenvietėje, kad triukšmo beigi teršalų mažiau būtų. Kalbant apie amatus - žinoma kad juos vystot ir puoselėjat, bet pateikit taip, kad nepavirstų į viduramžių kaimelio apibūdinimą kur račius gamina ratus, kalvis įrankius o puodžius lipdo puodynes.
Sekta / religija
 Čia paprasta. Visada primenate (net jei ir neklausia), kad ekogyvenvietėj susirinkę skirtingų konfesijų žmonės ir vieni kitiems nemaišo. Turit netgi ateistų - jie puikiausia sutaria su likusiais. Švenčiate pagoniškas šventes, bet tik kaip iš pagarbos senolių papročiams. Ir dar: neturit jokio lyderio, ekogyvenvietėje klesti demokratija ir nuomonių pliuralizmas. Ir nieku gyvu, nė lūpų kampučiu, neminėkit Anastasijos arba Visariono. Jei klausytojas bus bent viena ausimi apie juos girdėjęs - garantuotai priskirs jus sektai. Lygiai taip pat siūlau patylėti apie dvasinius prabudimus, savęs paieškas ir panašiai. Kai kuriems tai atrodo priimtina, bet daug kam kalbos apie dvasias tiesiog prieš akis iškelia Tikėjimo Žodžio pamaldas su drebančiais bei 'kalbomis kalbančiais' dalyviais, šėtono varymais ir pan. Geriausiu atveju pripaišys jums new-age'ą. Iš esmės geriau tų dvasių pokalbyje su klausytoju tiesiog privengti.
Moliniai namai
 Puikiai suprantu, kad moliniai namai yra šaunu, ir pats jau šią vasarą eksperimentavau su moliu. Bet būkit geri, bent jau pavadinkit tai plaušmoliu, ar ką? Su šiaudiniais tas pats - vadinkit tiesiog karkasiniais su šiaudų užpildu. Žodžiai (o ypač pirmieji) reiškia daug - jie paišo paveikslus klausytojo galvoje. Blogi žodžiai - blogus paveikslus. Negana to, yra gerai pastebėti, kad nenorintys lipdyti iš plaušmolio, pagal visus ekologinius principus gali pasistatyti ir įprastą mūsuose rąstinį namuką. Su rąstiniais tūlo lietuvio sąmonėje viskas gerai.
Medicinos klausimas
 Iš esmės kai kalbat apie socialinius, ekonominius reikalus, viskas ok. Pasaulyje yra daugybė skirtingų nuomonių, ir dažnas ekonomikos Nobelio premijos laureatas yra pelnytai išdedamas į šuns dienas kito Nobelisto. Socialiniai mokslai jau tokie. O bet tačiau..., gerbkite tiksliuosius mokslus, tokius kaip Medicina (Nutrition science tai ne medicina) ar Biologija. O jei negerbiate, tai bent jau nepraleiskite progos patylėti. Kito kelio nėra. Skiepų atsisakymas, gimdymas namuose - kiekvieno išsilavinusio žmogaus ausyse suponuoja jums tokią etiketę, kad toliau apie ekovizijas galit jau nebekalbėt - klausytojas jau kitą sekundę mintyse kurps planus, kaip čia greičiau jumis atsikratyt ir kaip čia jam nepamiršt šypsotis. Vėlgi, jūsų paveikslas aiškus - žmogus gyvenantis viduramžiuose, nesuvokiantis, kad gimdymas namuose gerai tik tada kol neįvyksta komplikacija. Viduramžiuose gi visi gimdydavo namuose, ir jug niekas nemirdavo..., oh wait. Tas pats su skiepais. Didžiosios viduramžių ligos ( kaip raupai ) išnaikintos skiepų pagalba, ir tai kad jums atrodo kad dabar skiepų nereikia nes jug niekas nebeserga raupais, tik parodo kaip žiauriai jūs neišmanote medicinos - daugeliu prasmių tikslaus mokslo. Dar jei pridėtumėt prie to, kad abejojate kokia evoliucija, tai uždedate ekogyvenviečių įvaizdžiui karsto dangtį.
Vaikai
 Na, viskas dėl vaikų, ar ne? Jei planuojat mokint vaikus vietoje, nereikia meluoti, kad vesit juos į įprastinę mokyklą. Bet postringaut, kad jūsų vaikas gal ir neišmoks matematikos, bet va puikiai lipdys puodus - tai vienpusis kelias į lialia-žmonių šalį, iš kurio kelio atgal jau nėra. Standartinė mokykla šiuo metu atakuojama pasauliniu mastu labai šviesių žmonių. Pasidomėkite tuom, pasiremkite tų žmonių vizijomis ir nuovokom. Dabartinė mokykla iš tiesų yra blogis (tik kad dažnai mažiausias blogis), ir daugelis žmonės be abejo turi abejonių šiuolaikine švietimo sistema. Kalbėkite, kad kaip tik, jus norit ekogyvenvietės tam, kad jūsų vaikas gaus netgi geresnį išsilavinimą, nei būtų gavęs tipinėj mokykloj. O gaus todėl, nes taikysit pačias moderniausias pasaulyje mokymo priemones. Matematiką vienuolikamečiai pas jus krims taip, kaip tipiniai dvyliktokai. Naudositės Khan Academy, Coursera, ir dar aibe kitų inovacijų. Vaikai dirbs su planšetkėm, o mokytojai bus nuoširdžiai atsidavę savo veiklai žmonės, o ne sistemos vergai. Jie kaip tik - žmonės su keliais aukštaisiais (gal net profesoriai kokie). Gamtos dėsniai žinoma viskas ok, ir vaikai juos išmoks betarpiškai bendraudami su gamta, amatai irgi nėra blogai, bet privalu duoti klausytojui suprasti, kad jūs ne šiaipsau atsisakote standartinės mokyklos, jūs ją kuriate GERESNĘ. Ir vaikai ją baigs pasiruošę įstoti ne į kokius KTU ar VU, o į Harvardą ar MIT'ą (Atsargiai aišku, nereik persistengt, nes nuvažiuosit į dar kitą šalį ). Prisiminkit - ekogyvenvietė yra jūsų pasirinkimas, bet ne jūsų vaikų, tad privalote užtikrinti, kad jūsų vaikai užaugę taip pat turėtų pasirinkimą. Jie privalo išlaikyt galimybę gryžt ir įsiliet į įprastą visuomenę. Kitu atveju jus tiesiog sutraktuos, kaip traumuojančius vaikus ir būtinai pastebės, kad reikėtu apriboti jums tėvystės teises.
Parazitavimas visuomenės atžvilgiu
 Slidi tema. Jei norit gyvent ekogyvenvietėj, ir nemokėt jokių mokesčių, natūraliai kils klausimas, o kas tada išlaikys mūsų valstybę. Aš nekalbu apie biurokratinę mašiną ir jums nereikalingas viešąsias paslaugas. Betgi reik nepamiršt viešojo saugumo klausimų. Kariuomenė, pasieniečiai, policija. Nenoriu per daug vardint, bet iš esmės kažkiek valstybei susimokėt reikia. Nepamirškit, kad kol gyvenat savo ekogyvenvietėj, kažkas rūpinasi bendraja tvarka, kad ir toliau turėtumėt teisę joje gyventi. Kad neateitų kas nors ir nepasakytų kad dabar čia bus mano. Ir aplamai, jei netinka šios valstybės taisyklės, tai galit eit, kur jų nėra. Bet nesinori taip ar ne? Taigi, sakykit, kad jums rūpi jūsų valstybė, kad stengiatės jos labui. Kad nieko iš jos neprašot, bet atvirkščiai duodat. Priminkit klausytojui, kad dalis ekogyvenvietės narių dirba nuotoliniu būdu ir sumoka tiek mokesčių, kad jūs visumoj netgi permokat valstybei, nes žinoma naudojate ne visas viešąsias paslaugas. Neverta net sakyt, kad jei užsimintumėt, kad va vienas iš jūsų gauna socialinę pašalpą, tai galit ir nebepridurt kad jis tikrai negeria. Nebesvarbu, klausytojo akyse jūs ką tik pavirtot asocialiais bomžais.
Aukštos technologijos ir progresas
 Aha, čia ryšium su tuo, kad jau sutarėm, kad viduramžių jums prikišt negalim. Ne tai kad negalim, negana to, dievinti aukštąsias technologijas yra teigiamas dalykas. Taip atrodot modernesni ir atsiplėšiat nuo jau minėtų amišų. Jau minėjau Wi-fi zonas, bet oho kiek surinktumėt balų, jei ten kokiam darže iš tiesų veiktų pora daviklių, į jūsų telefoną per tą patį Wi-fi atiduodančių PH ir drėgnumą. Neesmė, kad iš to jokios naudos (arba raskit kur būtų nauda), turėkit iš principo. Kad atrodytumėt kuo modernesni ir nesipriešinantys technologiniam progresui. Juo labiau, pagarsėkit kaip vieninteliai Lietuvoje turintys kokį aukštų technologijų daržą, kur gamtinė žemdirbystė susilieja su naujausiomis technologijomis. Sutinku, kad skamba kiek šventvagiškai, bet jei šito protingo daržo atvažiuos nufilmuoti mainstream TV, ir reportaže vengsit visų jau išsakytų stereotipų patvirtinimo, tai geresnės reklamos ekogyvenvietėms tiesiog būti negali. Beje, užsienyje yra ir realių pavyzdžių, kaip galima aukštąsias technologijas panaudoti permakultūrai. Siūlau pasidomėti kai kuriomis Kalifornijoje įsikūrusiomis ekogyvenvietėmis. Bendra esmė čia aiški: nemėgstat fabrikų, užterštumo, bet aukštąsias technologijas mylit ir galbūt netgi darbuojatės neatrastuose dirvonuose žmonijos progreso labui. Su tokia žinia nuveikti galima labai daug.
Fantazavimas, nesuvokimas, kaip gi sunku tam kaime
 Kaip ir minėjau, žmonės kurių tėvai ar jie patys vargo tradiciniam lietuviškam kaime, kartais tikrai gerai įsivaizduoja ką tai reiškia. Man pačiam teko su tokiu argumentu susidurt. Ir iš tiesų aš net nežinau kaip vykusiai jį atremt. Jei kalbėsit apie gamtinę žemdirbystę kaip 3x lengvesnį ūkininkavimo būdą - niekas nepatikės. Galvos kad toliau čia sau fantazuojat. Kiek geresnis būdas yra pasakyt klausytojui, kad esat vegetaras, ir todėl jums tiesiog atsimeta 80% įprastinių kaimiškų darbų. Galit dar pridurt kad jei būtumėt mėsėdis, bet apribotumėt mėsos suvartojimą tarkim pusiau, tai tų darbų atsimestų 40%, kas be abejonės irgi yra nemažai. Eiliniam klausytojui daug lengviau suvokti, kaip jis čia galėtų dvigubai mažiau mėsos valgyt, nei tai, kad jūs išradot stebuklingą ūkininkavimo būdą, apie kurį niekas kitas nežino. Nereik gamtinės žemdirbystės slėpti, atvirkščiai reikia ją reklamuoti, bet ir nereikia skubėti jos pateikt kaip stebuklo.

 Aptarųs stereotipus, manau reiktų apkalbėti ir tuos dalykus, dėl kurių nėra susiformavusių stereotipų, bet kurių paminėjimas būtų labai naudingas
Ryšiai su užsieniu
 Google+ komentaruose netgi buvo kalbėta, kad dėl tokių ekogyvenviečių mes liksim Vakarų subinėj. Na, mes puikiai žinom, kad Vakaruose kaip tik ekogyvenviečių daugiau nei pas mus ir jos labiau pažengusios. Tik nepamirškim to priminti klausytojui. Mes judam ne nuo Vakarų, bet link jų. Žinau kad daugelis aktyvistų labiau prijaučia Rytams, ypač Rusijai, bet gal geriau tai nutylėkit. Paminėkit modernias ekogyvenvietes Anglijoj, Amerikoj, ir kaip jūs judate link to, ką žmonės jau turi visomis prasmėmis pažengusiuose Vakaruose (jei galvojat kad kaip tik tie Vakarai supuvę, tada gal geriau visai patylėt, nei prisimint kokia šlovinga bei dvasia tyra - ta mama Rusia). Labai teigiamai turėtų skambėti turistai, kurie WWOOF'o pagalba lankosi mūsų ekogyvenvietėse. Kuo daugiau vakariečių ( japonai žinoma taipogi tinka) - tuo geriau.
Viešumas
 Žinot, kai pačiam buvo įdomu, kaip gi vyksta tas gyvenimas ekogyvenvietėse, pirma mintis buvo, kad gal jų visai tokių nėra. Paieškojus internete pasitinka gūdi tuštuma. Savo tinklapį turi Krūnai, bet tokį negyvą, akivaizdžiai neatnaujinamą. Dar blogą turėjo Tadas Lomanas, bet vėlgi ne itin išsamų. Džiugu, kad startavo ekogyvenvietes.lt, bet aš vėl pasigendu gyvumo - informacija pateikiama pernelyg sausai, ir apie pačias gyvenvietes ne ką tesužinosi. O žinot ką pagalvos tūlas tautietis nusprendęs pasidomėti tomis ekogyvenvietėmis? Ogi, kad šita publika matyt labai uždara, kad taip nesiviešina. O jei uždara, tai gal kokie sektantai ar ką? Prašau, jei jūs skaitot, ir galvojat, kad būtų galima kažką parašyti apie savo ekogyvenvietės gyvenimą - rašykit. Galų gale, mano paties rašymo sugebėjimai aišku neblizga, bet dievaži, pabūsiu jūsų gyvenvietės ruporu, atvažiuosiu susidraugaut ir parašysiu apie jus daug ir storai. Na bet patys turit gerokai raštingesnių žmonių už mane. Reikia tik suprast, kad jei pats nesiviešinsi, tai kiti paviešins taip, kad smagu neatrodys (Delfi Gryno straipsnis puikiai tą parodo: parašė žurnalistė tai ką nugirdo, o ne taip kad atrodytų patraukliai). Nekviečiu nieko klastot ar meluot, tiesiog leiskit žingeidiems žmonėms apie jus sužinot. Dar vienas nesenas pavyzdys apie uždarumą: Lietuvoje bene vienintelis gamtinės žemdirbystės forumas prieš kelis metus pranešė, kad dabar čia visus nerašančius, o tik skaitančius trins. Forumą padarys privatų kad neskaitytų čia visokie atėję. Tegul prisiregistruoja, prisistato gražiai, va tada galės ir paskaitinėt ką gi šitie gamtinės žemdirbystės pasekėjai kalba. OMG, really? Dar viena vinis į karstą buvo, kai prieš kurį laiką gavau laišką, jog forumas ims vienkartinį registracijos mokestį beigi kviečia esamus narius rašyti laiškus forumo valdžiai (spėju ir susimokėti tą mokestėlį). Ne, rimtai, pagalvojau kad sapnuoju. Tokius dalykus išdarinėti su internetiniu forumu, ypač tokioj srity, kur verkiant reikia daugiau viešumo?? Beje, kas užgrobę esat www.permakultura.lt, duokit žinot, nupirksiu už nuosavus pinigus jei reikės.
Socialumas, komunos
 Čia yra super svarbus arkliukas. Būtina akcentuoti, kad miestuose žmonės yra per daug individualūs, susvetimėję, nežino kaimynų vardų ir panašiai. Reikia visiems priminti, kad žmonės išsivystė gentyse, kaip bendruomeninės būtybės. Kad žmogui būtinas bendravimas ir komuna yra pats tinkamiausias vaistas gydyti šiuolaikinio indvidualumo sukeltoms psichinėms ligoms. Auditorija čia plati. Tik vėlgi, atsargiai, jokiu būdu negalima tapti panašiems į sektantiškas komunas. Reikia akcentuoti, kad žmonės švenčia šventes, dalyvauja bendruose projektuose. Įdėt nuotraukų, kur didelė grupė žmonių bendrai stato namą kokį. Tokie vaizdai žmonių pasamonėje veikia tiesiog užburiančiai. Būtent to bendro darbo jausmo daugeliui trūksta kaip oro, nors samoningai ne visi tai pripažins. Bendrumo poreikis užkoduotas giliai žmonių genuose, tad teigiamas emocinis tokių nuotraukų fonas yra tiesiog garantuotas. Pagrindinė žinia - jūs be galo socialūs, draugiški ir bendraujantys žmonės.

Uff, dėl viso pikto pasikartosiu: tai buvo atviras laiškas ekologinių gyvenviečių entuziastams Lietuvoje. Surašytas žmogaus iš šalies - kuris domisi tuom, bet pats nėra jokios ekogyvenvietės narys. Jei jums pasirodė, kad mano išvardintos mintys iš esmės prieštarauja kertinėms ekogyvenviečių idėjoms, tai prašau neskubėt teist, gal ne visos mintys prieštarauja, gal ką nors galima ir pritaikyt?

Profano pirtis

Indėnišką pirtį turiu jau senai, bet tiesą sakant pernelyg nesinaudoju. Minusų visai nemažai: reikia kokių 2-3 karučių malkų, pirtim gali naudotis ne ką daugiau valandos, nėra vietos pėrimuisi vantomis.

Pradėjęs domėtis įprastinėmis pirtimis, iškart supranti, kad dalykas čia rimtas, ir kaštuoja rimtus pinigus. Na, jei stataisi pats, gali šiek tiek sutaupyti, bet reikia tikrai gerai išmanyti, ką darai. Kadangi plaktuką nuo kalto skirt išmokau savimoksliai, ir dar visai neseniai, tad savo sugebėjimais pastatyti nors vieną tiesią sieną abejoju. Laisvų pinigėlių taip pat ne per daugiausia. Pirties visvien norisi, tad tenka ieškot trečio varianto.

Taip gimė mintis pasistatyti ką nors pusiau laikino, atrodančio klaikiai, be jokių patogumų, bet užtat puikiai atliekančio pagrindinę funkciją. Ir kainuojančio nedaug, bent iki 200 Lt.

Pradedu nuo plano, garinę numatau 4'iem žmonėm, na panašios talpos ir priepirtis. Sumoj telpu į 8 kvm. Tikiuosi statybos leidimo nereikia :) Gulto aišku tikro nebus, puikiai sueis ir koks nors stalas.

Pirties kontūrus sumąstau sukalti iš medinių rąstų ir po to aptraukti polietilenu. Vasaros vidury pasivaikščiojus gretimame miške, pavyksta aptikti keletą išvirtusių, ir jau šiek tiek papuvusių  eglių. Miškininkams tokios aišku neįdomios, tad parsitempiu į kluoną. Nesitikiu kad tokie rastai laikys ilgiau poros metų, na bet rinktis nelabai yra iš ko.

Karkasą sukalti pavyksta per kelias dienas. Rąstus tiesiog bedu į žemę ir užpilu cementu. Stogą bei šonus apkalu kluone rastomis ne pirmos jaunystės bei ne pirmo naudojimo lentomis. Bandžiau daryti lygiai ir tiesiai, kas žinia niekaip nesigavo, na bet karkasas stovi. Stogą darau su šiokiu tokiu nuolydžiu, bet vėliau svečiai iš jo pasityčioja ir sako, kad tikrai įgrius nuo sniego. Na, nuleidžiu negirdomis :) Paskutinis darbas - aptraukti polietilenu - kiek netrivialus pučiant stipriam vėjui, bet viskas gaunasi. Viso karkasas man kainuoja: 60 Lt polietilenas ir 10 Lt cementas, na ir pora dienų darbo. Štai ir pirtis iš plėvelės. Atrodo skirtingose stadijose štai taip

Oo, kad viskas taip paprastai ir aiškiai būtų vykę ir su pačiu svarbiausiu pirties elementu - krosnimi. Galima manęs paklausti ką aš apie ta krosnis išmaniau? Atsakymas aiškus ir paprastas: ogi ničnieko. Buvau naivus ir kvailas iki pažaliavimo. Na, bent jau žinojau iš ko statysiu - išardytų senosios trobos krosnies plytų. Ardymas pasirodo besąs labai nemalonus procesas - dulkių ir suodžių begalės, o visiškai sveikos plytos nė vienos :) Vis tik pavyksta atrinkti šiek tiek padoriau atrodančių plytų, tad pirmyn į darbus. 

Aha, krosnį aš įsivaizduoju be galo paprastai - vieta malkoms, o virš tos vietos kaminas išeiti dūmams. Virš vietos malkoms sluoksnis plytų, beigi akmenys, ant kurių jau pilsiu vandenį. Nesitikiu kad plytų kaminui pakaks, o ir jų pakakus, nedrįsčiau statyti ką nors labai aukšto, tad nusiperku metalinį kaminą su stogeliu senukuose ( dar  90 lt ). Na, o mūryt visai smagu. Molį maišau su smėliu, šiek tiek vandens, ir bandau sudėlioti nelygias plytas į daugmaž tvarkingą kompoziciją. Kažkas gaunasi

Pirmas testas baisus :) O jei netrauks dūmų? Oi, traukia dar ir kaip. Ant širdies pasidaro ramiau. Sekančią dieną jau kurenu rimtai. Valandą, dvi, keturias, šešias. Kurenasi šauniai, sunaudoju pora karučių malkų. Trūksta tik vieno dalyko: šilumos. Na, nereikėjo kažko tikėtis iš pirmo karto, gal ta krosnis kiek mažoka tokiai garinei, bet kodėl gi tada akmenys ant krosnies šalti??? O ir pačios plytos tikrai ne visos karštos, kiek stipriau įkaitusios tik kamino plytos, o prie kitų gali laikyti pirštą pridėjęs. Na, pasikaitinti vis viena pabandom. Vandenį pilu tiek ant akmenų, tiek ant kamino plytų, lengvai paplaudamas jas rišantį molį. Nėra šalta, vienu momentu lyg ir biški šilta, na bet ne itin :) Sekančią dieną bandau kaminą apmūryti akmenimis, siekdamas kažkiek šilumos sukaupti nuo kamino plytų. Bet jau pats labai tuo netikiu. Nieko doro sekančiu kurenimu ir nesigauna :)

Čia įvyksta pirmas rimtesnis kultūrinis šokas, gal aš čia rimtai kažko nesuprantu? Internetą jau buvau panaršęs prieš tai, ir nieko padoraus neradęs, bet dabar vėl jo griebiuos su atnaujinta energija. Brėžinių, ar šiaip paaiškinimų rasti angliškuose puslapiuose tikrai labai sunku. Pavyksta aptikti forumą rusu kalba. Skaityt man sunkoka, bet vieną kitą mintį sugebu susigaudyti iš atsitiktinių brėžinių. Pirmas suvokimas - dūmas neturėtų keliauti tiesiai kaminu į lauką. Dūmas matyt būna labai karštas( ir kas galėjo pagalvoti ? ) tad tą karštį reiktų išnaudoti dūmą pavingiuojant.

Ok, iškart gimsta naujas krosnies projektas ( kiek kopijuotas nuo vieno iš rastų rusų forume ). Šį kart dūmas pavingiuojamas, tad krosnį tenka paiilginti. Atrodo štai taip.

Seną krosnį išardau iki pat pamato, ir mūrinu dar kartą. Šį kart krosnis gerokai masyvesnė, o ir plytų prireikia daugiau. Tiesą sakant ir rezultatas atrodo labai padoriai tad į šį savo kūrinį jau žiūriu su pasididžiavimu. Vėlgi pirmo kurimo baimė: ar vingiuos tasai dūmas link kamino, ar nepabandys virsti tiesiai į garinę? Vingiuoja betgi puikiai. Pirmam rimtam kūrenimui įvertinti netgi turim svečių. Na, kaip čia pasakius :) Išsitraukėm ir vantas, ir užėjom ne vieną kartą, bet ar tai tikrai buvo galima pavadinti pirtimi? Karšta visgi nebuvo. Akmenys, nors ir gerokai šiltesni nei praėjusį kartą, užpylus vandens gan greit atšalo. Po valandėlės užpiltas vanduo jau plovė po akmenim esančias plytas, nesuteikdamas daug garo.

Gerai, viena bėda tikrai aiški, dūmas kaitina plytas, kurios galbūt neturi tokio gero šiluminio laidumo, ir tos savo šilumos nesugeba atiduoti akmenims. Būtų gerai plytas pakeisti kokiu nors metalu. Na, išardžius senąją trobos krosnį liko jos durelės, kurios puikiai tam tinka. Antra idėja yra dar pailginti dūmo kelią idėjus horizontalią pertvarą, kam pasitarnauja kitos tos pačios senosios krosnies durelės. ( Metalinės dalys brėžiny mėlyna spalva )

Perdarymas šį kartą nėra labai sudėtingas, bet reik nepamiršti, kad susierzinimas jau didėja :) Tiesą sakant jis dar labiau pakyla pabandžius pakurenti rimčiau. Rezultatas dar  blogesnis už prieš tai buvusį variantą :) Brrr., nu kasgi dabar? Pastebiu, kad metalinės durelės įkaista labai greitai, taip pat lyg ir įkaista virš jų esantys akmenys. Bet visi kiti akmenys aukščiau tik lengvai sušyla. Galbūt durelės tam visai netinka, ir reiktų kažkokio didesnio metalinio indo su sienelėmis. Tokiu būdu būtų galima akmenis ne tiesiog užmesti ant viršaus, bet taip sukrauti, kad liestųsi su sienelėmis. O laimei toks indas atrandamas toj pačioj senojoj krosny :) Tad sekantis variantas atrodo taip

Na, kaip čia pasakius, išbandžius šį variantą, vieną užėjimą jau pakvepia tikra šiluma. Bet vėlgi, antro karto jau nebepavyksta išgauti :( Brrr, galva nebeneša, nu ką dar galima padaryti...? Vienas kaltinamas žvilsnis sminga į patį metalinį indą. Jis nėra vienalytis, o tiesiog surinktas iš metalinių plokščių. Gal todėl indo sienelės nėra itin karštos. Taigi net ir pakūrenus keturias valandas, prie jų įmanoma pridėti pirštą. Dugnas žinoma įkaitęs geriau. Deja geresnio indo neturiu, bet čia topteli kvaila idėja: galbūt vertėtų atsisakyti ankstesnės inovacijos daryti horizontalią pertvarą ir leisti ugnies liežuviams tiesiogiai laižyti metalinio indo apačią? Na štaip taip

Nereikia nė minėti, kad nors ir neišleidau šiam projektui pinigų, nervai jau šiek tiek pakrikę :) Bet ojoj, kokia gera buvo paskutinė idėja! Efektas pasijautė iš kart pradėjus kurent. Apatiniai akmenys įkaito žaibiškai. Ar iš paskos pasekė ir kitos eilės akmenų?, Nė velnio :) Bet užtai atsirado galimybė kurenimą palengva tęsti jau užėjus į pirtį. Tokiu būdu apatinis akmenų sluoksnis, net ir juos atvėsinus su vandeniu, spėja vėl įkaisti kol atsigavinėji priepirtyje.

Nežinau kodėl tik dabar susivokiu į pirtį atsinešti termometrą :). Pirmą kartą pasiekiu 41 laipsnį, antrą jau 44 laipsnius. Bet būtų per akis ir mažiau. Užpylęs vandenį, garų net nebesuku su rankšluosčiu, nes ir taip sunku ištvert. Paskutinis kartas iš vis fantastiškas. Pati tikriausia pirtis. Panaudojam ir kvapus, ir vantas, ir medų. Keturios nepertraukiamos valandos procedūrų, o krosnis gali dar ir dar :)

Išvados ? Ogi galima pasiekti kažką labai labai gero net ir nė velnio nesuvokiant ką tu čia darai, ir suinvestavus viso 160 Lt. Pats procesas, nors ir sukėlęs šiek tiek nervų, vis vien malonus. O ar pirtis išlaikys žiemą? Nesvarbu, nes manau kad galėsiu greitai ją perstatyti. Be to kitais metais tikiuosi šalia esamos pirties startuoti molinę ( o gal ir ne, priklauso, kiek turėsiu tam laiko ). Net nėra klausimų, kaip šauniai tam pasitarnaus mano dabartinė patirtis.
A, dar vieną idėja tiesą sakant turiu. Iš ankstesnės nuotraukos matosi, kad metalinis indas turi dureles. Pagalvojau, o ką jeigu leisti ugniai keliauti tiesiai per akmenis, na daugmaž taip ( durelės žaliai )

Manau, kad tada turėčiau galimybę įkaitinti visus akmenis. Aišku reiktų nustoti kūrenti prieš ateinant į pirtį, bet tikiuosi, kad nereiktų tų keturių valandų išankstinio kūrenimo, o pakaktų gal kokios valandos. Tiesa nežinau, ar dūmams perėjus akmenis, and pastarųjų neliktų suodžių, kurie jau savo ruožtu galbūt patektų į garinę su vandens garais. Na, manau kad visa tai pavyks išsiaiškinti kitąmet :)

Įsivaizduoju, kaip tokį mano įrašą su juoku skaito bet koks tikras pirtininkas. Galbūt visiems žinomas tiesas pateikiu vaikiškai ir naiviai. Na, bet svarbiausia gi rezultatas?

Sezoną užbaigiant

Taigi pagrindiniai sezono darbai jau užbaigti, lieka aprišt medelius, dar keli neesminiai darbai, būtų pats metas atsiversti pavasarį buvusį įrašąs su vasaros sezono planais, ir pažiūrėt kaip gi kas pavyko:

• šiukšlės - jų dar labai daug, reikia ir išrinkti ir suorganizuoti išvežimą

Ech, čia nepavykęs dalykas :), gal kiek ir pririnkta, daugiau, bet išvežimas nepavyko. Ir kurgi pavyks, jei oficialūs vežėjai užsiprašė rodos 600Lt už konteinerį. Kai pasakai, kad tau konteinerio nereikia, reikia tik mašinos, tai sako - nu mes taip nedirbam... Ok, nebėda, kitą sezoną pasamdysiu šiaip kokius nors saviveiklininkus.

• žemės darbai - tvenkinio kasikai nemažai pasidarbavo lygindami ir kitas vietas - o ypač "centrinę aikštę". Aišku didelė technika dirbo grubokai, tad teks kuo greičiau viską sulyginti ir kuom nors užsodinti.

O čia sakyčiau suėjo labai didelė dalis darbo, kurią apvainikavo šiokia tokia sėkmė :). Žolė šauniai želia, viskas lygu - tiesu, daugiau didelės technikos jau nebereiks.

• centrinės aikštės įranga - tinklinio/bandmintono aikštelė, pavėsinė, ir kiti mieli laisvalaikio leidimo atributai

ee, na įrangos šiek tiek yra :), tiksliau pavėsinė laikina tai nepavyko, bet šioks toks staliukas jau gyvas, tinklinio aikštelės stulpai paruošti, bet šiaip tai trūksta dar daug

• daržas - gamtinės žemdirbystės pagrindais. Jau šiek tiek praktikavau šį variantą sode, bet dabar pakilsiu į visai naują lygmenį - čia žinoma atskira didelė tema

Net nežinau kaip parašyti - kaip ir pavyko, kaip ir ne :). Na, daržovių užaugo, viskas ok, bet mano pasirinktas variantas - leisti piktžolėm želti, akivaizdžiai pasirodė neteisingas... Rugpjūtį buvau palikęs daržą savieigai kokioms trims savaitėms, tai jos užžėlė tiek, kad daržo jau nėjo atskirt nuo šalia esančios nešienaujamos pievos... Brr, kol po to aš jas išroviau. Kai ką šioj srity matyt darau negerai. Žiemos metu laukia šiokios teorijos, taip pat yra paruošta vieta naujam pavyzdiniui daržui, tad geriau bus matyt kitais metais

• sodas - esami vaiskrūmiai/vaismedžiai kiek skurdoki, tad laukia nemenkas darbas užsodint naujais, taip pat nepamiršt ir visokių vynuogių, apynių ir kitų pakampėmis išsibarsčiusių sodinukų

na, net nežinau ar čia reikia užskaityt už sėkmę :) Agrastų, serbentų prisodinom į valias. Taip pat ir aviečių buvo šaunus derlius. Vietą rado nauja obelis, kriaušė, trešnių keletas, šilauogė, keletas graikinių riešutmedžių. Na ir vynuogių šiek tiek. Na dar kai kas, bet šiaip tai galėjo būt ir daugiau :) Bet čia ne problema, darbus pratesim

• miškas - pernai metų audrai visiškai išlaužius nemažą sklypo teritoriją atsirado vieta mažam miškui. Planuoju užsodinti tradiciniais lietuviškais miško medžiais.

Šio darbo ėmiausi gan entuziastingai. Pavasarį prisodinau beržų, klevų, pušų. Ąžuolų prisėjau. Tiesą sakant labai šauniai visą vasarą sodinukai žaliavo, tik kažkaip diduma jų į vasaros galą pradėjo džiūt, tad čia šiokia tokia nesėkmė. Be didesniu idėjų kaip padaryt geriau :)

• miško sodas - na, vėlgi atskira tema, turiu numatęs atskirą teritoriją "idealiam daržui/sodui", kuriame viskas auga vienoje vietoje ir visiškai nereikalauja priežiūros. Tik imk derlių :). Na, bent jau teorijoje ir kur ne kur pasaulyje. Tiesa Lietuvoje rodos to normaliai dar niekas nebandė, tad čia labiau eksperimentinis projektas.

oi :), nukelta keliems metams į priekį :)

• tvenkinio priežiūra - čia elementariai nieko dar nežinau, turiu duobę ir viskas :). Reik domėtis

su tvenkiniu paprasta - neprisirinko pakankamai vandens kad kažką labai dar daryt. Planas yra po kelių metų leist amūrus, bet kol kas tiek. Šiaip tvenkinys tarnavo šauniai

• pirtis - vėl atskira tema. Greitu metu tikrai įsirengsiu pusiau indėnišką, o po to du keliai: vienas labai ilgas ir pigus - molinė savo rankom statoma. Antras greitas ir brangus - rastinė statyta kokios firmelės ar pavienio meistro ( pirmasis kelias tikrai ne šiam sezonui )

Indėniška įrengta ir porą kartų šauniai pasitarnavo. O dėl dviejų kelių, tai matyt bus pirmasis, bet žinoma dar nieko čia nepadaryta. Labai labai tikiuosi, kad darbai prasidės kitą pavasarį.

• molinė duonkepė - molio, šiaudų, smėlio bei teorinių žinių turim per akis. Belieka tik išsirinkt vietą ir pradėt darbus.

Gėda, bet čia jokio progreso

• lauko baldai - vėlgi visokių lentų, rastų ir turim krūvas. Tiesa žinių čia trūkumas, rankos taipogi kreivokos. Bet noras yra :)

Na, čia šiek tiek progreso yra. Bent jau medžiagų susipirkom/susirinkom. Viskas paruošta supynėms ir vienam nemažam stalui. Ankstyvą pavasarį manau viską surinksim

• rampa į tvenkinį - inspiruotas šio filmuko pastebėjau kad ir pas mane prie tvenkinio yra nemažas kalniukas ( antra nuotrauka daryta nuo jo ). Reikia tik sukonstruoti rampą, bei išlyginti keliuką dviračiui

na, kadangi dar neturim pakankamai vandens, tai ir čia nieko naujo.

Taigi - sumoj duočiau darbų sezonui kokius 7 balus iš 10. Galėjo būt ir geriau.., na bet ir blogiau galėjo būt :)

Tiesa, atliktas dar vienas nepaminėtas darbas, sukonstravom tokią įdomią sparvų gaudyklę. Tiesa neįpatingai suveikusią, na bet dar laukia keletas patobulinimų. Brrr, su sparvom turiu didelę bėdą. Iš esmės nuo liepos pradžios iki rugpjūčio pabaigos jos užknisa juodai. Tam tikri sodybos plotai aplamai tampa neprieinami. Prie miško išvis net nebandyt artintis. Negali vežtis jokių svečių ar panašiai. Per žiemą reiks pabandyt išsiaškint galimas kovos su jomis priemones. Kartais pagalvoju, kad jei kas domėtusį įsikurt šalia, tai turėčiau pats perspėt gerai pagalvot, dėl tų suknistų sparvų. Apie bet kokį gyvulių auginimą manau negalėtų būti nė kalbos. Ech, na šiokia tokia liūdna gaida.., šiaip ar taip, tikiuosi kiek labiau parašinėt per žiemą apie tai kas vyko vasarą :) Plius dar teorijos laukia knygos. Gal keletą įrašų ir iš permakultūros srities pavyks įmest.

Permakultūros pradmenys

Kokia gi ekologinė sodyba be natūralios daržininkystės

Skubu patikslinti terminus:
- Permakultūra: žodžių permanent agriculture(nuolatinė žemdirbystė) junginys. Laikui bėgant terminas išsiplėtė ir apibūdina visą sodybos ar gyvenvietės vystymą darniai su aplinkine gamta.
- Gamtinė žemdirbystė: šis terminas populiarus Lietuvoje, sugalvotas rodos vieno iš šios veiklos pradininkų, ir rodos šauniai prigijęs. Tikslus terminas, tad jį aš nuo šiol ir stengsiuos naudoti - reiškia jis vieną ir tą patį kaip permakultūra, tik siauresne, žemdirbystės, prasme.

Taigi, prie reikalo: Gamtinė žemdirbystė yra būdas auginti mums įprastas daržoves atkartojant natūralioj gamtoj vykstančius procesus. Kartais net ne pačius procesus o mums įprastų procesų nebuvimą. Pavyzdžiui gamtoje niekas nekasa žemės, netrešia bei specialiai nelaisto. Dar galim pastebėti, kad gamtoje visada žemė kažkuo uždengta - nukritusiomis ir pūvančiomis kitų augalų liekanomis( taip vadinamu mulčiu ). Šitą jau atkartojame forsuotai - tempdami iš laukų organiką į savo daržą ir išmėtydami kur papuola :)
Iš esmės nieko daugiau ir nereikia sakyti - nieko daržui daugiau nedarom - tik mulčiuojam. O tarp to mulčio jau bandom įterpinėti savo daržoves.

Kodėl tai veikia ir daržovės šauniai užauga? Na, dėl tų pačių priežasčių, kodėl tai veikia ir gamtoje. Nekasant žemės sliekai suformuoja stabilias vėdinimo sistemas, o mulčias tuo tarpu palaiko drėgmę bei pūdamas viską patrešia.

Kodėl tai geriau už įprastą žemdirbyste? Tikėtinai yra kiek mažiau darbo :), tai yra ravėjimo ( nes mulčias pridengia piktžoles). Visai nėra žemės kasimo bei laistymo. Tiesa atsiranda kiek kitokie darbai, kaip mulčio ruošimas. Na, ir žinoma ekologinis aspektas, nes nenaudojama jokių trąšų, viską darome natūraliai.

Na, gavosi labai glaustai - niuansų iš tiesų yra, ir nemažai. Technologinių gudrybių taip pat. Bet dabar ne apie jas, o apie sodybos realijas, kaip gi pradėsiu tą gamtinę žemdirbystę vystyt.

Dar vienas pastebėjimas, kad nesu visai naujokas šioj srity - kurį laiką vysčiau gamtinę žemdirbystę savo sode. Bet tiesą sakant kiekybiškai visai kitais mąsteliais :) O ir kokybiškai - buvo mažoka ir žinių ir tam tikrų priemonių. Tad dabar vyks visai šviežias naujas etapas.

Taigi - sodyboj jau buvo nemažas daržas - jame augintos bulvės. Padalinom mes jį kažkur per pusę ir vieną pusę atidaviau uošviui auginti daržoves įprastiniu būdu, o kitoj pusėj jau viskas kaip pridera :). Iš rudens dar nelabai ką spėjau padaryti, tad pavasarį praktiškai startavau šviežiai.

Štai dabartinė situacija:

Turiu keturias lysves ir pirmoje nuotraukoje matosi, kad pirma ir trečia nuo kairės lysvės pusiau uždengtos poros savaičių senumo nupjauta žole, o likusios dvi šiuo metu lengvai apdengtos šienu anksčiau, ir ten jau kalasi daržovės. ( Tolėliau galima atskirti kur prasideda įprastas daržas, kol kas jis atrodo gerokai gražiau :) )


Antra nuotrauka iš kitos pusės ir jau pabaigus dvi lysves apdengti.

Taigi - planas mano toks. Dvi lysves atsidedu kitiems metams ( hmm, gal vieną iš jų dar kitiems :) ) Jas jau dabar, birželio mėnesį, apdengiu šienu - gal pusmetriu storio. Tokiu būdu trešiu žemę ateičiai, leidžiu netrukdomiems darbuotis sliekams bei uždengiu visas piktžoles. Per metus šienas turėtų susmegti, piktžolės supūti ir kitą pavasarį šieną prasklaidęs jau galėsiu sodinti daigus. Na, idealiu atveju :), kaip bus iš tiesų gerai nežinau, galbūt vasarą reiks dengimą dar pakartoti.

Aha, o į kitas dvi lysves kimbu iš kart. Iš rudens mažu sluoksniu buvau pabėręs šieno, tad dabar tik kiek pasklaidau ir sėju daržoves. Kadangi dirva dar netinkama, tai rezultatų gerų nesitikiu, tiesiog noriu bent ko nors užsiauginti :) Kol kas einamieji rezultatai ne itin džiuginantys, nes normaliai sudygo tik ridikėliai, visa kita atrodo tikrai skurdžiai, plius iš to mano mažo šieno sluoksnio daugiau žalos gal, nes su šienu regis būsiu prinešęs ir piktžolių sėklų. Na, dar reikėtų pridurti, kad visai nieko nedaiginau, sėjau tiesiai į dirvą. Su ridikėliais taip gal ir galima elgtis, bet kitos kultūros tikrai dygsta vangiau. Vienu žodžiu tobulėti vietos apsčiai :)

Tvenkinio bėdos

Jau kelis mėnesius jaučiau lengvą frustraciją tvenkinio klausimu - vanduo susirinko kelis metrus giliausioj vietoj, bet daugiau nė krust. Bandžiau kaltint sausą pavasarį, bet pasirodė kad problema kiek įdomesnė - prieš kelias savaites pavyko aptikti gan storą vamzdį, visą vandens perteklių nupylantį lauk.

Čia reiktų šiek tiek priešistorės. O būtent apie tvenkinio teisinį statusą - čia susitvarkiau viską teisingai. Tai yra nuvykau į Kaišiadorių rajono savivaldybę, kur labai maloni ir neįtikėtinai nuostabiai su klientais bendraujanti moteriškė išsitraukė melioracijos žemėlapius ir atšvietusi mūsų sklypo zoną nupaišė ten tvenkinuką (tiksliau jo rekomendaciją, leido kiek nukrypt). Uždėjo parašus, antspaudus ir panašiai. Viskas labai tvarkingai. Na, ne visai be problemų. Nes pasirodė, kad per tą vietą kur mes norėtume kasti tvenkinį eina "magistralinis" melioracijos vamzdis. Jo pažeist jau šiukštu jokiu būdu, nes jis priklauso valstybei bei esti svarbi viso melioracijos tinklo dalis. Visi kiti vamzdžiai kaip ir mūsų nuosavybė ir niokot juos galim be gailesčio. Bet nuo to magistralinio tai jau reiktų išlaikyt atstumą.

Na, tokia oficiali tiesa. O realiai tas magistralinis prasideda praktiškai mūsų sklype, toliau eina vien tik per mūsų sklypą surinkdamas pakeliui vandenį iš šalutinių vamzdukų, kurių 100% yra taip pat mūsų sklype. Ir tik palikdamas mūsų sklypą jis įsijungia į dar didesnį vamzdį ateinantį iš gretimo sklypo ir dar po kelių šimtų metrų papuola į upeliuką. Trumpai tariant, net jei visą tą vamzdį sunaikintume pilnai, niekas be mūsų pačių to nepajustų ( na pačiam gale gal kiek reiktų palikt ).

Bet mes žmonės padorūs, įstatymų laikomės, tad stengėmės nenukrypti nuo plane mums nupieštų rekomendacijų. Tad tvenkinuką iškasėm šalia to magistralinio. Na, arba šalia tos vietos, kur mūsų įsitikinimu turėjo eiti magistralinis. Arba mes pasakėm tvenkinkasiam kasti toj vietoj, kuri yra šalia tosios, kur mūsų galva turėtų eiti magistralinis. Tikiuosi minčių eiga aiški - magistralinį tvenkinkasiai prakirto ir net nepastebėjo.

Tad štai ir išsiaškinom kas gi tai per vamzdis, pastoviai nusiurbinėjantis mano tvenkinį. Iš tiesų tai ne taip ir smarkiai nukrypom, būtų tvenkinys gal tik pora metrų į šoną, ir vamzdis būtų likęs šalia. O bet tačiau - turim ką turim. Pačiam tvenkinio krašte vamzdis įeina į tvenkinį atnešdamas nemažai vandens ir už kokių 6 metrų randu tą patį vamzdį vandenį jau siurbiantį tolyn.

Čia ir iškilo dilema - ką daryti. Ok, visų pirma tylėti, ir nieko nesakyti valdžios institucijoms ( šis įrašas - puikus pavyzdys, kaip to nedaryti ). Toliau, patarimas kurio sulaukiau - elementariai užkimšti tą vamzdį ir apie viską pamiršti. Paprasta, bet mano kvaila galva kiek pavojinga. Ar nesibaigtų taip, kad vanduo tvenkiny pradės lipti už krantų, nes kito vamzdžio galo, kuris vandenį atneša gi niekaip neužkimši. Man aiškino, kad vis viena čia jokio potvynio nesukursiu, ir perteklinį vandenį vamzdis pasigaus kiek toliau nuo tvenkinio. Na, bet atsarga gėdos manau nedaro, tad sugalvojau kiek kitaip. Ogi į tą vamzdį ikišti kitą vamzduką, užsandarinti ir per alkūnę nukreipti tą naują vamzduką krantu iki pat viršaus. Tokiu būdu visas perteklinis vanduo gražiai sau nubėgtų nauju vamzduku į senąjį ir toliau jau į melioracijos sistemą.

Va - taip ir padariau, kadangi darbas šlapias ir sunkus, pavyko nuimti tik vieną nuotrauką vidury proceso, kur vamzdukas su iš anksto užmauta alkūne jau įkištas ( prieš tai apvyniotas skuduru išmirkytų cemente ), iš išorės vėl kiek apvyniotas skuduru ir apcementuotas.


Nuotraukoj matosi senojo vamzdžio nuolauža, bei mini užtvanka skirta sulaikyti tvenkinio vandeniui. Dar stiklainiukas, skirtas surinkti vandeniui iš prie pat esančio dar vieno atitekančio vamzduko (su tuo stiklainiuku tupėjau porą valandų :) , brrr )

Toliau jau paprasčiau. Ant alkūnės maunu dar vieną dviejų metrų vamzdį, paskaičiuoju kad iki pat viršaus reikės dar dviejų ir po savaitės gryžęs tikiuosi rasti bent pusmetriu daugiau vandens. Arba ne :) Viskas jau pernelyg mėgėjiškai sukurpta, velnias žino ką ten rasiu.

Dar pavyko sodybos nuotraukėlė nauju kampu, matosi gamtinės žemdirbystės pagrindais vystomas daržas